Sausio 18-25 dienomis Bažnyčios liturginiame kalendoriuje meldžiamasi už krikščionių vienybę. Istorijos bėgyje krikščionybė išgyveno skaudžių skilimų, kurių pagrindinė priežastis glūdi žmogaus nuodėmingume, dažnai besislepiančiame po politiniais ar ekonominiais motyvais. Jei krikščioniškuose kraštuose tikintieji buvo beveik apsipratę su šiuo blogiu, tai misijose krikščionių susiskaldymas kėlė didžiulę grėsmę Kristaus Evangelijos plėtrai. Misijas vykdė ne tik katalikai ar stačiatikiai, bet taip pat ir įvairios protestantų bažnytinės bendruomenės, todėl krikščionybę norintiems priimti pagonims buvo nesuprantami misionierių tarpusavio ginčai dėl tikėjimo. Tad krikščionių vienybės ilgesys ir ekumeninio judėjimo ištakos 19 amžiaus pabaigoje kilo misijų kraštuose. Žymiai vėliau Vatikano II Susirinkimas rašys: krikščionių pasidalijimas „atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (UR 1).