Jėzaus Draugija ir visa ignaciškojo dvasingumo šeima savo steigėjo šv. Ignaco Lojolos atsivertimo 500 metų jubiliejaus proga surengė virtualų maldos vakarą „Melskis su mumis“, prie kurio prisidėjo popiežius Pranciškus. Malda buvo transliuojama per internetą Sekminių sekmadienį, gegužės 23-ąją, trimis kalbomis – anglų, ispanų ir prancūzų, trijose laiko juostose – 20 val. Manilos laiku, 20 val. Romos laiku ir 20 val. Niujorko laiku.
Apie pusės valandos trukmės maldą pradėjo Jėzaus Draugijos vyresnysis t. Artuo Sosa, pakvietęs pradėti Ignaco metus vieninga malda, po to kalbėjo kiti liudijimais pasidaliję jėzuitai iš įvairių provincijų ir popiežius Pranciškus.
Popiežius pasidžiaugė galįs prisidėti prie vieningos jėzuitų šeimos maldos prasidedant Ignaco atsivertimo jubiliejiniams metams, išreiškė viltį, kad visi, kurie semiasi įkvėpimo iš Ignaco Lojolos gyvenimo ir šventumo pavyzdžio, galės šiuos metus išgyventi kaip tikrą atsivertimo patirtį.
Pasak Pranciškaus, Pamplonoje prieš penkis šimtus metų Ignaco pasaulietiškos svajonės staigiai sudužo į šipulius. Ignacą sužeidęs patrankos sviedinys pakeitė jo gyvenimą ir pasaulio istoriją. Regimai menki dalykai gali tapti svarbiais, pasakė popiežius ir tęsė:
„Nuo patrankos sviedinio subliuško Ignaco gyvenimo ketinimai. Bet Dievo planuose Ignacui buvo numatyta kažkas daug svarbiau. Dievo svajonėje buvo ne Ignacas, o sielų gelbėjimas. Dievo svajonėje buvo išganymas, išėjimas į visą pasaulį su nuolankiu ir neturtėliu Jėzumi.“
Pranciškus patikino, jog atsivertimo klausimas yra kasdien svarbus. Jis retai būna vienkartinis įvykis. Ignaco atsivertimas prasidėjo Pamplonoje, bet ten nesibaigė. Ignacas dieną iš dienos per visą gyvenimą ėjo atsivertimo keliu. O tai reiškia, kad į savo gyvenimo centrą jis pastatė Kristų. Jis tai darė per įžvalgų atpažinimą. Nebūtinai iš karto pasiseka atpažinti; tai yra tarsi plaukimas jūra. Reikia kompaso, nes šioje kelionėje būna daug vingių ir posūkių, joje reikia pasikliauti Šventąja Dvasia, kuri nuveda iki susitikimo su Viešpačiu.
Popiežius kalbėjo ir apie žemiškojoje kelionėje, panašiai kaip Ignaco gyvenime, sutinkamus kitus. Šie kiti yra keliaženkliai, jie mums padeda tęsti kelionę, mus vis iš naujo kviečia atsiversti. Tai broliai ir seserys, taip pat situacijos. Dievas kalba ir per juos. Klausykimės kitų, apmąstykime situacijas. Ir mes būkime keliaženkliai kitiems, rodykime Dievo kelią. Atsivertimas visada yra dialogas, dialogas su Dievu ir su kitais, dialogas su pasauliu.
Meldžiu, sakė popiežius Pranciškus, kad visi, kurie semiasi iš ignaciškojo dvasingumo, galėtų kartu kaip šeima eiti atsivertimo keliu. Ir meldžiu, kad daugelis kitų galėtų atrasti Dievo Ignacui suteikto dvasingumo turtus.
Popiežius Pranciškus suteikė savo palaiminimą, meldė, kad Ignaco metai tikrai paskatintų išeiti į pasaulį, padėti sieloms, visą matant naujai Kristuje. Jis palinkėjo, kad tai kartu būtų paskatinimas jėzuitų šeimai padėti vieni kitiems.
„Niekas neišsigelbsti vienas: išsigelbėjame būdami bendruomenėje arba neišsigelbėjame. Niekas kitas nerodo kelio. Tik Jėzus mus parodė kelią. Vieni kitiems padėkime atrasti šį kelią ir juo eiti“. (SAK / Vatican News)
